Džiovinimas – tai medienos patalpinimas į tam tikras kameras, kuriose yra palaikomos tam tikros sąlygos medienai džiūti. Šios kameros yra vadinamos džiovyklomis. Jų yra įvairių rūšių: elektrinės, garinės, centrifuginės, banginės, vakuuminės ir t.t. Mūsų įmonė naudoja garinį džiovinimo būdą.

Šviežiai kirsta ar pjaustyta mediena yra tik žaliava, kuri pasidaro vertinga konstrukcine medžiaga tik pašalinus iš jos didžiąją dalį drėgmės t.y. ją išdžiovinus. Mediena turi būti džiovinama iki taip vadinamo pusiausvyrinio drėgnio, atitinkančio jos eksploatavimo sąlygas. Šias sąlygas apibūdina oro parametrai (temperatūra ir santykinis drėgnis), todėl drėgnis iki kurio turi būti išdžiovinta mediena, priklauso nuo medienos paskirties: baldų gamybai skirta mediena džiovinama iki 7 – 8%, statybiniams dirbiniams – iki 18 – 20% ir t.t.

Garinė – šiluminė džiovykla. Jos veikimo principas kaip ir natūralaus džiovinimo, tik skirtumas tas, kad čia yra palaikoma pastovi temperatūra ir oro drėgnumas. Kameros šonuose stovi didelis radiatorius, prie kurio prijungtas ne ką mažesnis ventiliatorius. Į radiatorių ateina karštas vanduo iš katilinės ir jį įkaitina iki tam tikros temperatūros. Ventiliatorius pučia į radiatorių oro srautą, taip paskirstydamas kameroje šiltą orą. Radiatorius su ventiliatoriumi juda per visą kameros ilgį. Taip kameroje palaikoma pastovi temperatūra. Atskirai yra dar vienas ventiliatorius, kuris įsijungia ir ištraukia orą, kai jo drėgnumas viršija leistiną normą. Taip pastoviai palaikant oro temperatūrą ir drėgnumą yra džiovinama mediena.

Džiovinta pramoniniu būdu mediena yra stabili, atlaiko dideles apkrovas, daug ilgaamžiškesnė bei atspari mėlynavimui, pelėsiui, grybeliams. Panaudojus nedžiovintą statybinę medieną stogo konstrukcijoms – džiūvant, mediena trauksis, deformuosis ir gali įsimesti puvinys.